Augti be atliepimo: kaip „tvarkinga“ vaikystė slepia tikrą skausmą

Kartais namuose būna tylu ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad niekas iš tiesų nesusitinka. Vaikas grįžta iš mokyklos, numeta kuprinę, pasako „gerai“ į įprastą klausimą „kaip sekėsi?“, ir gyvenimas tęsiasi toliau – tvarkingas, ramus, be dramų.

Tik vaikui viduje pamažu kaupiasi jausmai, kuriems neatsirado vietos: pyktis, liūdesys, sumišimas, noras būti pastebėtam. Tai nėra akivaizdi trauma, tai kasdienybė, kurioje neįvyksta ryšys, rašoma pranešime žiniasklaidai.