Černobylio užrašai. Gelbėtojai gyvuliniuose vagonuose
Nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26-ąją sukanka 40 metų. Žurnalistas Vygantas Guiga buvo vienas tų vyrų, kurie 1986 metais buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes.
Šis pasakojimas – neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai.
Regis, pasirinkau pačią taikingiausią profesiją. Neturėdamas nė penkerių metų išmokau skaityti ir rydavau knygas dažnai prie balanos, nes žibalo tais laikais trūko, o su elektra susipažinau jau gerokai vyresnis.
Pamenu, tą silpnutę, nuolat gęstančią ir mirkčiojančią šviesą gamino prie Mūšos upės užtvankos pastatyta mažytė Švobiškio elektrinė. Mažytė, bet tokia svarbi, kad jos nuotrauka puikavosi Lietuvos geografijos vadovėlyje. Tai buvo pokaris.
Nežinau kodėl, bet man visada buvo primetama kario pareiga. Paskaičiavau, kad su karine uniforma, tiesa, karininko, per savo gyvenimą pravaikščiojau daugiau kaip trejus metus.
Baigęs Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, vietoje normalaus paskyrimo gavau šaukimą tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Man suteikė leitenanto laipsnį ir pasiuntė į Komiją, kur gilioje taigoje porą metų vadovavau būriui, saugojančiam griežto režimo pataisos darbų koloniją. Grįžau į Lietuvą jau su trimis žvaigždutėmis antpečiuose – vyresniuoju leitenantu. Maniau, užteks to karo.