Gyvenimas pro langą: prasidėjo Kalėdų laukimas
86 istorija, lapkričio 29, sekmadienisHm, - sekmadienis, o pusė penkių akys plačios, ausys stačios. Ir pradėti kasdienybės rutiną kažkaip per anksti. Bet keliuosi - ir tiesiai prie lango.Nors čia gyvenu keliolika metų, pirmą kartą matau tokį vaizdelį: šleivoja, matyt, girtas "vdupel" vyrukas. Blinkt ant šono. Labai sunkiai keliasi. Ir vėl - blinkt. Pagaliau, matyt, susiėmė kaip reikalas, pakilo ir bėgte į pakalnę. Viliuosi, kad jam viskas baigėsi laimingai. Kadaise turėjau karlikinę taksę - linksmą, komunikabilią. Kadangi neturėdavau su kuo palikti, o palikta staugdavo, kaimynai skųsdavosi, tai visur tampydavausi su savimi. Net ir į darbą. Oi, čia apie jos cirkus galėčiau romanus rašyti. Bet rašysiu tik dėl alkoholio. Kartą ją buvau nusitempusi į kaboką. Matyt, ji labai norėjo gerti. O draugas pakišo šampano taurę. Beveik visą išlakė... O paskui nebesupranta, kas su ja darosi - kojos nebelaiko, blinkt ant šono, blinkt ant šono...Kai kitais kartais tas pats nedorėlis draugas bandydavo alkoholio pakišti - nė iš tolo. Galvodavau,- kodėl žmogus niekada nepasimoko?Ai, tiek to.Taigi šiandien tie, kurie yra pasirūpinę adventiniais vainikais, įžiebs pirmąją iš keturių žvakę. Šiemet adventinio vainiko neturiu. O ir jokių kalėdinių puošmenų iš bufetuko dar netraukiu. Kaimynas balkone jau pasistatė eglutę. Susirašinėjant apie jos grožį, paklausiau, ar apgenint jos apačią neliko eglišakių? Pažadėjo parūpinti.O vakar kolega atvežė vaismedžių šakelių - obels, kriaušės, vyšnios. Pamerkiau į drungną vandenį. Toji vaismedžių šakelių puokštė vienintelis ženklas, kad prasidėjo Kalėdų laukimas. Visai neįsivaizduoju, kokios jos bus šiemet...Ai, kokios bus, tokios ir bus. Turbūt, be bažnyčių, be altorių. Kadaise su draugu Kūčių vakarą pavakarieniavę trankydavomės po visas Klaipėdos bažnyčias. Mat, jose Bernelių mišios būdavo skirtingu laiku. Tuomet buvimas bažnyčiose buvo labiau pramoga nei esmė ir prasmė. Su amžiumi juk viskas keičiasi. ...Labai ilgai saugojau vaikystės kalėdinius eglutės papuošalus. O tai buvo tėvo iš perdegusių lempučių padaryti spalvingi burbulai su piešinukais - zylė ant eglės šakelės, namukas su iš kamino rūkstančiais dūmais, tiesiog eglutė. Prieš kelerius metus tą žaislų kolekcijėlę padovanojau Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Kada nors kas nors nustebs, kaip buvo dabinamos pokarinių vaikų eglutės. Dabar galvoju,- kiek tose nudažytose gelsvai, žalsvai perdegusiose lemputėse buvo šilumos. Jos tikrai neatstoja prisipirkti tviskantys burbulai. Tiesa, turiu ir keramikinių angeliukų eglutei puošti. Turbūt jais ir pasidabinsiu tuos eglišakius, kuriuos parūpinti pažadėjo kaimynas. O stalą pasidengsiu kadaise Tenerifėje nusipirkta staltiese ir servetėlėm. Bet tą darysiu gal likus savaitei iki Kalėdų. Kad neatsibostų...
[...]