Skuduriniai, žali ir džiovinti: kaip Maskva sprendė, ar lietuvis gaus bananą
Prekybos tinklų duomenimis, perkamiausia prekė Lietuvoje metai po metų yra bananai, lenkdami kitas populiarias maisto prekes, tokias kaip pieną ir sviestą. O vyresni žmonės puikiai prisimena, kad kadaise bananas buvo tikras stebuklas, pasiekiamas tik nedaugeliui.
Lietuvių pažintis su bananais prasidėjo anksčiau nei sovietmečiu: dar tarpukariu šie vaisiai buvo žinomi, tačiau jų ragavo toli gražu ne visi – tik aukštesnes pareigas užėmę ar didesnes pajamas turėję miestiečiai. Prie to prisidėjo ir valstybės ekonominė politika: jei Lietuvoje neauga apelsinai ir bananai, tai nėra ko jų valgyti, reikia rinktis vietinius produktus, nes lietuviškas sodas gali patenkinti visų poreikius.
Egzotiniai vaisiai buvo apmokestinti dideliais muitais, tai atsiliepė jų kainai. Kilogramas bananų galėjo kainuoti apie 4 litus – anuomet reikšmingą sumą.
Natūralu, kad atsirado ir šešėliniai keliai. Vaisiai iš Vokietijos ar Lenkijos į Lietuvą neretai patekdavo neoficialiai. Per sieną keliaujantys žmonės galėjo parsivežti nedidelį kiekį savo reikmėms, tačiau ilgainiui šia galimybe imta naudotis kūrybiškiau. Atsirado vadinamieji „nešikai“, kurie už atlygį per sieną pernešdavo daugiau vaisių, nei buvo leidžiama, o šie vėliau atsidurdavo turguose ar privačiuose sandoriuose.
Muitinė mėgino reaguoti. Buvo sugalvota išradinga priemonė – pažymėti įvežamus vaisius įpjaunant jų žievelę. Taip tikėtasi atskirti legalius vaisius nuo tų, kurie skirti perpardavimui.
Kartu su sovietų okupacija į Lietuvą atkeliavo ir totalinis visų prekių deficitas. Sovietų Sąjungoje buvo populiarus pokštas: „Pas mus yra trijų rūšių bananai – džiovinti, žali ir skuduriniai“.